Kai jausmai susimaišo su protu

O vis dėl to galėtų sapnai pildytis. Aišku, ne visi. Košmarų man mano tikram gyvenime nereikia. Nors kartais jų ir pasitaiko. Whatever, reik gyventi toliau. Bet jeigu, tie “geriausi” sapnai pildytusi tai gyvenimas būtų kažkuria prasme rojus. Maža mergaitė galėtų būti princesė, panelė, pagaliau įsimylėtu, surastu savo vienintelį, moteris gyvenanti trečiojoje gatvėje, pagaliau išgalėtu nusipirkti tą išsvajotajį ir tiek kartų sapnuotą perlų vėrinį. Mažas berniukas taptu laivo kapitonu, o suaugęs vyras, pagaliau nuskristu paatostogauti į Havajus. Mm… Sapnuose, mes galim būti, kuom tik norime. Nes sapnai atskleidžia slapčiausius troškimus ir baimes.

“Sapnuos jaučiuosi nepaprasta galiūnė, tačiau atbudus netekau karūnos…” (V. Šekspyras) (šiek tiek pakeista.)

Kekvieną naktį per rankas pereina vis nauja knyga. Protą pradeda spausti bereikalingos mintys. Rutiną išblaško naktys. Vieną naktį, svajoji. Kitą naktį, galva būna užkišta pačiom blogiausiom idėjom, bei mintim. Dar vėliau mano rankose romanas. Mano rankas dažniausiai pasiekia tik romanai. Kol pagaliau savaitė bėga į galą ir ketvirta nemigos naktį aš pradedu kurti eilėraščius. Kekvienas neišsimiegojęs rytas. Namai, amžinai užkišti nepadarytais darbais. Ir nuovargis, kuris leidžia man normaliai išsimiegoti tik penktą savaitės dieną. Ir taip jau ketvirti metai. Toks jausmas, kad būčiau nemiegojus visą amžinybę. Noriu, bent kartą užmigti anksti. Noriu nebejausti to suknisto nuovargio. Noriu ramybės, miego ir Tylos.

Enjoy the silence.
Ramios nakties visiems.

Kalėdų seneli. Nepyk, kad rašau tau likus savaitei iki Kalėdų, bet tu juk žinai, kaip aš mėgstu sprendimus primti paskutinę minutę. :) Žodžiu, prisipažįstu, gera tikrai nebuvau. No no no. Nu bet jugi tu supranti, kad man prasilakstyti reikia. Amžius daro savo. :D
Taigi tariamės: Tu man atneši tokių dovanų, kokių Aš noriu, ir aš kitais metais stengiuosi būti gera. Gerai sugalvojau? Aišku, kad gerai! Taigi, taigi, noriu  šių dovanų:
1. iPod nano arba iPod touch. Žinok man nėra skirtumo kurį gausiu. Abu jie man patinka.
2. Britney Spears kvepalų. Irgi darau tau didelį pasirinkimą, nes man visi jos kvapai skanūs. Taigi aš nieko prieš gauti juos visus. :D
Čia buvo pagrindiniai dalykai kurių norių. Na o kiti tai.. Gal jų nevardinsiu? Nes jų tikrai Paniškai Daug. Jau geriau pati kaip nors sau juos pasidovanosiu. Na, o šeip tai mano dovanų sarašui visada vadovauja Meilė. Taigi nepagailėk, mylimasis senelį man meilės ir labai gerų ateinančių metų. Iš karto Didelis Ačiū!!

Visada Tavim tikinti K. ;)

Artimiems žmonėms kekvieną dieną reikia priminti, kaip juos mylime, nes jie tai greitai pamiršta. O rytoj gali būti per vėlu.
Kiti žmonės taip ir nežino, kaip stipriai aš juos myliu..

Kai kvėpuoji kitu žmogumi.
Kai be jo esi niekas. Atiduodi save jam ir kas kartą, kai jis išeina, tu negyveni.
Tu be jo, kaip be oro ir vandens.
Kekvieną kartą jam išėjus tu tik egzistuoji, bet negyveni.
Vidines sielos sienas aptraukia, juodi vijokliai, neleidžiantys, paprasčiausiai gyventi. Be jo.
Tik su juo tampi savimi. Tokia kokia iš tikrųjų esi. Tik būnant kartu su juo tu gyveni ir myli.
Atiduodi visą save, bet kai jis išeina tavęs tiesiog nebėra. Taip paprastai ir lengvai gali sužlugdyti žmogų.
Žinoma, mes žmonės, kuriems atviros žaizdos sieloje, gyja.
Tačiau kekviename žingsnyje, kekviename judesyje, pradeda neapsakomai, skaudėti, šios žaizdos paliktą randą. Ir kekvieną dieną tu vis tiek myli. Skaudžiai bet myli, nes to ką leido patirti jis, neįmanoma pamiršti.
Kaip lengva yra sužlugdyti mylinti žmogų.. Nes kas kart, kai tu išeini aš prarandu ne tik tave, bet ir pačia save.

Cause I was born to tell you I love you

Atsimeni, kaip, mes susipažinom? Aš tai ne. :D Tik žinau kur ir kada. Mokykla, pirma klasė, mūsų klasė, būrys vaikų, tarp jų ir mes. Taip… Tiksliai neatsimenu kada, mes pradėjom bendrauti taip puikiai, kaip dabar. Bet atsimenu, kai ką ko tikrai niekada nepamiršiu. Kaip, mes eidavom mokyklos kolidoriais ar nesvarbu kur ir tuo metu visai nepažystami žmonės klausinėdavo mūsų ar mes sesės. O gal dvynės? :D Pirmiausiai tai mums keldavo juoką, nes, mes galvodavom, jog esam nepanašios. Vėliau, kai tie klausimai ėmė mus varginti, tiesiog ant durniaus pasakydavom - Taip, mes sesės. Ir ką? Visi ramūs. :D. Niekada nepamiršiu akimirkų su tavim, ir blogų ir gerų (tiesa, o blogų buvo? Juk, mes nesipykstam.) Visados tave laikiau vyresniąja sese. Kodėl? Todėl, kad visus tuos suknistus aštuonis metus tu mane mokai ir vaidini protingesnę. :D Pripažystu Tu Protingesnė! Dėkui Tau už visus prikolus, juoką, akimirkas, kai tu kentei mano vadinamasias “psichozes”, ( o jų buvo ne viena ir ne dvi ), už pamokslus kurie prasidėjo visai neseniai, nes dažnai neinu į šūlę, nelankau pamokų, o kartais ir treniruočių. Žinau, kad nori man tik gero. Ačiū Tau už supratingumą ir išklausymą. Ačiū už visas mūsų vadinamasias “muštynes”. :D Po velniais tiesiog Ačiū Tau už tuos aštuonis metus!

Ir kaip, mes jau esam šnekėję, būsim draugės dar ir dar ir dar kitus ateinančius aštuonis mets. Nuo darželio ( o, prisiminiau kur, mes pirmą kartą  susitikom, tik tada dar nelabai pažinojom viena kita ), žodžiu, nuo darželio iki senelių namų. Tikiu Tuom.

P.S. Nesiparink, ne Tu viena nemiegi naktim Gabeuskai. :)*

Myliu Tave.

KALĖDŲ STEBUKLAS.
Nauja akcija kuri gali nudžiuginti skurstančių vaikučių širdeles.
Blog’o kairėje paspauskit ant mygtuko “Prisidėk”, taip prisidėsit prie akcijos. Ir paukoję keletą minučių nudžiuginsit vaikus. Paaukoję 5ct. nenumarinsit savo piniginių, nes tai jums nieko nekainuos, tik keletą sekundžių. Dėkui už dėmesį ir pastangas padedant vaikams. :))

Mano gyvenimas tikras cirkas. Su visais reikiamais artistais. Turiu du nepakartojamus klounus, kurie dažnais atvejais būna kvaili. Įsivaizduojantys, kad viską daro gerai. Tačiau dažnai suklumpantys savo specialybėje. Tai mano tėvai - nepakeičiami tačiau ne patys protingiausi klounai. Dresuotuojai. Kurių per savo keturiolika gyvenimo metų dar nespėjau suskaičiuoti. Tai mano mokytojai. Jie taip pat nėra savo specialybės profesionalai. Dresuotojai, bandantys teisingai išdresiruot savo marionetes, mus. Galvojantys, kad viską valdo. Tačiau, amžinai pamirštantys, kad šis senasis cirkas, priklauso man. Nesakau, kad jie yra visiški blogi dresuotuojai. Kartais per pasirodymus jie puikiai atlieka savo darba, bet kartais, jie tiesiog pamiršta ką turi daryti. Ir drįsta dėl to kaltinti mane. Bet, ai ką jau ten padarysi. Svarbu, kad turiu bent kokius dresuotuojus.

Taip pat turiu vieną žonglierę su ugnimi. Ji visai neseniai atidarė mūsų cirko palapinės skvernus. Tikrai nuostabi mergaitė. Iš visų artistų myliu ją labiausiai. Ji taip pat mano geriausia draugė. Puikiai mokanti žaisti su ugnimi. Tačiau kartais, kaip ir visiems jai nepasiseka, kartais ji nudega. Tačiau tai jos nestabdo. Myliu ją už jos pastangas, norint tapti geresne negu yra. Mūsų gretas papildo ir iziulionistė, į mūsų cirką atkeliavusi, kai man buvo vos šešeri ir kai šis cirkas dar priklausė mano tėvams. Visados ja žavėjausi ir laikiau vyresniaja sese. Dar dabar žaviuosi jos sugebėjimais išlikti paslaptingai, nustebinti savo talentais. Ir didžiuojuos ja, nes ji man padeda nenukrypti į blogas vėžias ir liepia ugdyt savo sugebėjimus. Pats didžiausias Ačiu, Tau už tai Kulverstuk. Prisimeni, kai anksčiau Tave taip praminėm? (mm). Turiu viena mimę. Vieną puikiausių pasaulyje mimių. Gerai atliekančia savo darbą. Ji visados puiki ir nuostabi Cypa. Myliu ją už jos supratimą, sugebėjimus ir tiesiog už tai, kad ji neseniai atkeliavo pas mane į šį nenustygstantį cirką. Turiu dar visokiausių sričių akrobatų, bei žonglierių. Tačiau jais, per daug nesidomiu. Nes jie nepastovūs. Ir aš nežinau ar jie ilgai užtruks mūsų palapinėje. Tačiau aš. Akrobatė, o tiksliau Ekvilibristė. Esu akrobatė ore. Visada išlaikanti pusiausvyra. Na gerai, aš taip pat netobula savo specialybėje. Kartais krentu ant tinklo, kuris yra įrengtas po mano darbo vieta - lynu, kuriuo aš vaikštau. Tačiau visad, užlipanti atgal kopetėlėm į viršų, žengianti žingsnį ant lyno. Ir bandanti idealiai išlaikyti pusiausvyrą ir nustebinti visus, taip, kaip dar niekad neesu nustebinus. Kaip matote mūsų  cirkas nėra pats geriausias pasaulyje. Na, bet stengiamės, nustebinti, bei puikiai atlikti savo darbą. Myliu visus artistus už pastangas ir už tai, kad jie papildė mano gretas šitoje senoje jaukiai raudonoje cirko palapinėje.

Ir kiekvieną dieną, mes atliekame savo numerius, taip kildami aukštyn.

Blemba, žmonės, kodėl, mes visą laiką taip nuvertinam patys save? O kartais ir kitus?
Iš tikrųjų aš pati ankščiau taip darydavau. Bet kam iš tiesų to reikia?
Tam, kad pasakęs, jog šiandien baisiai atrodai, kitas žmogus pasakytu, tau, jog iš tiesų gražiai atrodai?
Tam, kad būtum pastebėtas?
Oi, blem, kaip man čia viskas nesiseka, kaip aš čia atrodau.
Manot tokios sapalionės kažką pakeis į gera?
Ne. Patikėkit manim, tikrai nepakeis.
Geriau kartokit sau kokie esat nuostabūs.
Hm.. O aš šiandien tikrai puikiai atrodau. Žinoma, neesu Miss Lietuva, bet blem, tikrai gerai atrodau!
Va tik tokios mintys, padės jums kilti į viršų ir būti pastebėtais ne iš gailesčio.
Ir aš kalbu ne tik apie išvaizdą, o ir apie jūsų sugebėjimus, talentus.
Tik tada, kai tikrai pamilsit save, jus pamils ir visas pasaulis.

Viena yra nekęsti, kitą mylėti.
O dar kitą, nekęsti, nes myli.